Japonijos virtuvė – tarsi kulinarijos sistema, kuri susiformavo per daugybę metų. Nors šiuo metu visos Tolimųjų rytų virtuvės iš esmės yra panašios tam tikrais produktais ar patiekalais, tačiau niekas nedrįs ginčytis, jog Japonijoje yra pats didžiausias pasirinkimas.
Tam, kad visiškai nesusimaišytų tarp skirtingų patiekalų ir jų rūšių, japonai stengiasi juo suskirstyti pagal gaminimo būdą.
Šioje šalyje ypač mėgstama žuvis – dėl kitokio gyvenimo būdo mėsos produktai čia niekada nebuvo pernelyg vartojami, tačiau visos jūros gėrybės valgomos pačiais įvairiausiais būdais. Žuvis gali būti kepta, virta, džiovinta ar net žalia – tikras Japonijos virtuvės meistras tikrai atras tinkamiausią receptą jai paruošti. Iš žuvies taip pat gaminami ir kiti produktai – kelių rūšių dešrelės ir paplotėliai.
Vienas iš svarbiausių patiekalų Japonijoje neabejotinai yra ryžiai. Skirtingų formų ir spalvų, vis dėl to jie yra skirstomi pagal tai, su kuo bus valgomi. Išgirdę kalbas apie greitą maistą, dažniausiai įsivaizduojame ką nors itin nesveiko ir riebaus, o tuo tarpu Japonijos virtuvė yra tiek ištobulėjusi, jog ryžius taip pat gali pateikti kaip greitą maistą – tereikia išsirinkti, su kuo pageidausite juos valgyti. Ryžiai su tunu ar jautiena – būtent pagal ingredientą skirstomos ryžių kvalifikacijos.
Saldumynai taip pat yra skirstomi į skirtingas rūšis pagal tai, kokiu būdu jie yra pagaminti. Desertas, paruoštas kepant tešlą specialiose formelėse savo pavadinimu visiškai skirsis nuo to, kuris bus apgaubtas trintų ryžių mase.
Nesiskiria tik vienas dalykas – beveik visiems gardėsiams pagaminti yra naudojami ryžiai ir raudonosios pupelės, iš kurių yra paruošiama būtent saldumynams tinkama ypač saldi masė. Pasidaro aišku, kam Japonijos virtuvėje būtina tinkamai išsiskirti visas rūšis – būtų sunku susigaudyti, jeigu paprašytumėte deserto su ryžiais ir specialia saldžia mase.
Nimono – taip Japonijos virtuvė vadina savo virtus patiekalus. Tarp dažniausiai verdamų produktų galėsime išvysti žuvies sultinį, kuris yra sumaišomas su sojų padažu. Pagrindinė taisyklė verdant maistą yra ta, jog produktus reikia virti tol, kol jie suminkštėja – po to jau galima valgyti ir dažniausiai dar papildomai pamirkyti į padažą.
Yra keletas virto maisto kategorijų, dažniausiai naudojamų žiemą. Viena iš jų netgi skatina tarpusavio bendravimą, kadangi maisto gaminimas tampa savotišku ritualu – svečiai patys į jau verdantį vandenį gali susidėti pageidaujamus produktus, palaukti, kol jie išvirs ir tuomet jau valgyti.
Žiemą taip pat populiarus ir kitas maisto virimo būdas, kai verdami įvairūs žuvies pusgaminiai ir daržovės – visa tai labai lėtai išverdama sultinyje.
Kepti patiekalai, sriubos, makaronai.. Visi šie patiekalai taip pat turi skirtingas kategorijas pagal įvairiausius kriterijus – tik tokiu būdu maisto gaminimas gali būti lengvai skirstomas ir turėti savo schemą, kurią jau daugybę metų sėkmingai propaguoja Japonijos virtuvė.