Lietuviui išgirdus frazę „turkiška virtuvė“ turbūt pirmiausiai į galvą šauna kebabai. Tačiau klaidinga manyti, kad bet kurios šalies virtuvę galima apibrėžti vos vienu ar dviem patiekalais. Turkiška virtuvė yra be galo turtinga, nes per daugelį metų, nuo pat seniausių laikų karingai turkų tautai užgrobiant vis daugiau šalių, būdavo perimama ne tik dalis tų šalių kultūros, bet ir mitybos įpatumų. Turkiškoje virtuvėje derinami graikų, centrinės Azijos, kaukaziečių, žydų ir balkanų virtuvės elementai. Ypač daug įtakos viena kitai padarė turkų ir iraniečių virtuvės.
Apsilankius viename Turkijos mieste galima paragauti tokio patiekalo, kurį sunkiai atrasime kitame šalies gale, mat skirtinguose Turkijos miestuose vyrauja skirtingos maisto tradicijos. Pavyzdžiui, Egėjo regione vartojama mažiau prieskonių, gaminami švelnesnio skonio patiekalai ir mieliau vartojami ryžiai vietoje bulgur kruopų. Taip pat čia populiarūs kofta kukuliai, baklažanai, daržovės, įdarytos ryžiais.
Juodosios jūros regione vartoja daug žuvies, ypač Juodosios jūros ančiuvius. Taip pat čia daugiau gaminami patiekalai iš kukurūzų.
Na o štai pietryčių Turkijos regionuose dominuoja mums žinomi kebabai, meze užkandžiai ir tokie iš tešlos gaminami saldumynai, kaip baklava.
Vakarų Turkija ypatinga tuo, jog čia tankiai auga alyvmedžiai, todėl alyvuogių aliejus šio regiono patiekaluose yra nepamainomas produktas.
Kadangi kiekvieno regiono patiekalas yra variacija pagrindinio tos rūšies patiekalo, turkiškame restorane neretai pamatysime regionų pavadinimus, prirašytus prie patiekalo pavadinimo. Štai tarkim Urfos kebaba skiriasi nuo Adana kebabų, nes skiriasi šio patiekalo gaminimui naudojamo iešmo storis ir aštrumas. Urfos kebabas yra storesnis ir ne toks aštrus kaip Adana kebabas.
Pagrindiniai turkiškoje virtuvėje vartojami produktai yra: aviena, jautiena, vištiena, baklažanai, žaliosios paprikos, svogūnai, česnakai, lęšiai, pupelės ir pomidorai.
